Kokio amžiaus vaikas iš tiesų pasirengęs išeiti į lauką vienas? Kokias taisykles nustatyti, kad vaikas būtų saugus ir kartu ugdytų savo savarankiškumą?
Kada vaikas pakankamai subrendęs savarankiškai leisti laiką lauke?
Vaiko amžius nėra vienintelis kriterijus – kur kas svarbesnis yra jo emocinis ir psichologinis pasirengimas. Vaikas pasirengęs, jei geba gerai laikytis aiškiai nustatytų ribų, sugeba savarankiškai priimti sprendimus pagrindinėse situacijose ir moka tinkamai reaguoti į įprastus netikėtus įvykius (pvz., ką daryti sutikus nepažįstamą žmogų arba kai pasimeta ar susižeidžia).
Svarbu, kad vaikas žinotų kelią namo iš įprastos aplinkos, mokėtų pasakyti ar parodyti savo gyvenamosios vietos adresą arba žinotų bent vieno iš tėvų telefono numerį. Būtina išmokyti vaiką atskirti patikimus asmenis (policininkas, mama su vaikais) ir paaiškinti, kur kreiptis pagalbos.
Jūsų vaikas pasirengęs savarankiškai būti lauke tuomet, kai su juo galite susitarti ir žinote, kad jis supranta ir laikosi jūsų taisyklių net jums nesant šalia.
Ką apie vaikų savarankišką buvimą lauke sako įstatymai ir specialistai?
Paprastai galioja, kad tėvai visiškai atsako už savo vaiką iki aštuoniolikos metų. Specialistų rekomendacijomis vaikai savarankiškumo dažniausiai pradeda mokytis 7–10 gyvenimo metais – pirmiausia trumpesni buvimai netoli namų, vėliau pamažu ilgesnės kelionės, pvz., į mokyklą.
Psichologai pabrėžia, kad pernelyg autoritariškas ar, priešingai, pernelyg nuolaidus požiūris nėra rekomenduojamas. Svarbu vaikui suteikti pagrįstą laisvės kiekį, atitinkantį jo gebėjimus ir brandą.
Kitų šalių (pavyzdžiui, Skandinavijos) ekspertų rekomendacijos dažnai linksta prie didesnio pasitikėjimo vaikais nuo ankstesnio amžiaus, tuo tarpu, pavyzdžiui, pietų šalyse vyrauja atsargesnis požiūris.
Kaip paruošti vaiką pirmosioms savarankiškoms išvykoms į lauką?
Pradėkite nuo to, kad su vaiku reguliariai akcentuotumėte saugumą: kaip pereiti kelią, kaip vengti pavojingų vietų, kaip bendrauti su nepažįstamaisiais. Reguliariai treniruokite maršrutą, kuriuo jis eis – pirmiausia kartu, vėliau leiskite vaikui pačiam rodyti kelią ir komentuoti.
Eikite palaipsniui – iš pradžių palikite vaiką kelioms minutėms vieną prie namų ar žaidimų aikštelėje, vėliau leiskite jam trumpą atkarpą nueiti pėsčiomis vienam. Kiekvieną kitą žingsnį pridėkite pagal tai, kaip vaikui pavyko ankstesnis.
Nustatykite aiškias taisykles, pavyzdžiui, kada turi grįžti, su kuo gali eiti į lauką, kokiu maršrutu tiksliai gali vaikščioti ir ką daryti kilus problemoms. Tai reguliariai kartokite ir tikrinkite klausimais bei pokalbiais.
Vaikui informacijos neteikite gąsdinančiu būdu (nesakykite, kad „tave pagrobs nepažįstamasis“), o veikiau praktiškai paaiškinkite taisyklių laikymosi svarbą ir pasekmes. Taip vaikas mokosi ne tik saugumo, bet ir atsakomybės bei gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus.
Kuo padeda savarankiškas buvimas lauke?
Suteikdami vaikui tinkamą laisvės dozę, padedate jam perimti atsakomybę. Pamažu jis įgyja sprendimų priėmimo patirties, o tai stiprina jo pasitikėjimą savimi. Net ir suklydęs jis išmoksta pasimokyti, o tai yra esminė sveiko asmeninio augimo dalis.
Savarankiška veikla lauke svarbi ir socialiai – vaikas mezga naujas draugystes be tėvų vadovavimo ir išbando naujas taisykles, kaip veikti kolektyve su kitais vaikais.
Taip vaikai įgyja kompetencijos jausmą („Aš galiu susitvarkyti ir be tėvų“), ugdo savarankišką mąstymą, kūrybiškumą ir gebėjimą mokytis iš savo patirties.
Priešingai, savarankiškumo stoka lemia, kad vaikas gali būti labiau neužtikrintas, nerimastingas, baikštus ir mažiau savarankiškas kitose gyvenimo srityse.
Kaip sumažinti tėvų nerimą ir saugumo rizikas?
Įvertinkite realias ir objektyvias rizikas. Statistiškai didžiausia baimė dažniausiai nėra pagrobimas, o greičiau traumos ar nelaimingi atsitikimai. Todėl mokykime vaikus, pavyzdžiui, saugiai pereiti gatvę ir atsargiai elgtis žaidimų aikštelėje ar šalia kelio.
Tėvų baimę galite mažinti palaipsniu pripratinimu – iš pradžių leiskite vaiką į lauką trumpam, vėliau laiką ilginkite pagal savo savijautą.
Pasinaudokite prieinamomis saugumo technologijomis – pavyzdžiui, GPS lokatoriais vaikų laikrodžiuose ar telefone. Tai suteikia galimybę vaiką diskretiškai patikrinti, kad jis pats nesijaustų per daug kontroliuojamas.
Savarankiškumo suteikimas yra svarbus. Taip vaikas įgauna pasitikėjimo savo gebėjimais. Po maršruto treniruočių ir taisyklių kartojimo galite pabandyti pirmą tikrai savarankišką kelionę. Viską pakartokite, nustatykite tikslią vietą ir grįžimo laiką ir susitarkite dėl komunikacijos per mobilųjį telefoną ar laikrodį.
Grįžus vaikui jį pagirkite, išklausykite jo įspūdžius, užduokite klausimus ir spręskite galimas problemas praktiškai. Taip padedate vaikui mokytis iš patirties.