Dažnai nutinka, kad tam tikru etapu vaikai praranda norą mokytis, vengia užduočių, o vietoj smalsumo jų veide įsivyrauja nusivylimas arba abejingumas. Kodėl taip yra? Ir ką gali padaryti tėvai, jei nori palaikyti vaiko savarankiškumą ir atsakomybę už mokslus?
Atsakymai nėra paprasti – vaiko motyvacija mokytis yra sudėtingas procesas, kurį lemia vidinis vaiko pasaulis, šeimos aplinka ir mokyklos sąlygos.
1. Vaiko motyvacijos supratimas
Motyvacija – tai jėga, kuri veda mus į tam tikrą veiksmą, suteikia noro ir energijos įveikti kliūtis, pasiekti tikslus, mokytis naujų dalykų. Vaikams mokymosi motyvacija yra svarbi sveiko vystymosi dalis. Be motyvacijos vaikas mokosi tik „nes privalo“, o tai veda prie trumpalaikių žinių, pasipriešinimo mokyklai ir prarasto džiaugsmo.
Mokslininkai skiria vidinę motyvaciją (vaikas pats nori ką nors pažinti, jį kas nors domina) ir išorinę motyvaciją (elgiamasi tam tikru būdu dėl atlygio, bausmės ar aplinkos spaudimo). Ilgalaikiam augimui svarbiausia ugdyti būtent vidinę motyvaciją. Vis dėlto vaikams abu tipai dažnai persipina.
Vaiko raida iš esmės lemia, kaip skirtingais etapais jis suvokia motyvaciją. Mažyliai ir priešmokyklinukai natūraliai trokšta tyrinėti pasaulį – viskas aplink juos nauja ir žavu. Kai tik vaikas pradeda lankyti mokyklą, motyvacija gali pasikeisti: atsiranda rezultatų spaudimas, lyginimasis su bendraklasiais ar nusivylimas nesėkmėmis.
Taigi kodėl vieni vaikai į mokyklą eina su džiaugsmu, o kiti – ne? Dažnai lemia būtent jų vidinės motyvacijos stiprumas. Kiek jie turi galimybės savarankiškai įsitraukti į įvairius žaidimus, rinktis priemones ar nuspręsti, kada ir kokią namų užduotį darys. Motyvacija nėra įgimta savybė – tai įgūdis, kurį galima lavinti.
Vidinė motyvacija reiškia, kad vaikas ką nors daro todėl, jog tai jam atrodo prasminga ar įdomu. Tai gali būti pažinimo džiaugsmas, pasididžiavimas įvaldžius naują įgūdį, susidomėjimas konkrečia tema ar smalsumas. Išorinė motyvacija – kai vaikas atlieka užduotis dėl atlygio (pagyros, saldumyno, naujo žaislo) arba iš baimės būti nubaustas (šauksmas, uždrausta televizija, prastas pažymys).
Svarbu prisiminti, kad išorinė motyvacija savaime nėra žalinga – tam tikru raidos etapu ji vaikui būtina ir paprastai tampa pereinamuoju tiltu į vidinės motyvacijos kūrimą. Tačiau tėvai dažnai pernelyg ilgai remiasi išorine motyvacija, ir vaikas prie vidinės taip ir neprieina.
Augant vis svarbesnė tampa bendraamžių grupė – klasiokai ir draugai veikia vaiko požiūrį į mokyklą. Paauglystė ir brendimas – tai laikotarpis, kai motyvaciją stipriai veikia emocijos ir maištas prieš autoritetus.
Motyvacijos skirtumai kyla ne tik iš temperamento, bet ir iš aplinkos, kurioje vaikas auga. Vaikai, kurie namuose patiria pasitikėjimą ir saugumą, ilgiau išlaiko norą mokytis. Tuo tarpu nuolatinis spaudimas, lyginimas ar nepagrįsti priekaištai jų susidomėjimą slopina.
Tėvams tai pirmiausia reiškia atsakomybę: sukurti atmosferą, kurioje vaikas nebijotų klysti.
2. Kaip motyvuoti vaiką namuose
Vaikai mokosi daugiausia mėgdžiodami. Jei tėvai rodo smalsumą, džiaugiasi naujais dalykais ir geba užsidegti, ši „mokymosi meilė“ persiduoda ir vaikui. Požiūrį į mokyklą ir mokymąsi vaikas daugiausia perima iš namų. Nereikia būti tobulam ar viską žinoti. Svarbu rodyti susidomėjimą, nebijoti klysti vaiko akivaizdoje ir parodyti, kad mokymasis nėra vien „būtinas blogis“, bet gali būti džiaugsmo ir pasitenkinimo šaltinis. Skaitykite kartu, diskutuokite apie jums kylančius klausimus, žiūrėkite dokumentinius filmus ar spręskite galvosūkius.
Suteikite vaikui palankią aplinką susikaupimui. Darbo stalas su pakankamu apšvietimu, kokybiška lova ir erdvė žaidimams vaikams svarbūs. Taip pat laikas ir vieta, kur galima susitelkti ramybėje ir tyloje.
Savarankiškumo skatinimas yra vienas svarbiausių motyvacijos aspektų. Pagal amžių vaikui reikėtų suteikti galimybę pačiam planuoti dalį savo pareigų, susiorganizuoti darbą, suskaidyti didesnę užduotį į mažesnius žingsnius ir pan.
Tėvai turėtų padėti labiau klausimais nei patarimais: „Kaip norėtum tai padaryti?“ arba „Kas tau čia pavyksta? Ką keistum?“.
3. Tinkamos priemonės ir veiklos motyvacijai stiprinti
Įvairios veiklos ar didaktiniai žaislai padeda vaikui lavinti ir ugdyti skirtingus gebėjimus – logiką, smulkiąją motoriką, kalbą, matematiką ar vaizduotę – natūraliai ir ne prievarta. Tinkamai parinkta priemonė ar veikla gali tapti tikru tiltu tarp žaidimo ir mokymosi.
Tarp idealių veiklų – pavyzdžiui:
- Modelių konstravimas, dėlionės ar 3D statiniai
- Maisto gaminimas arba kepimas
- Sodininkystė (augimo stebėjimas, sėklų skaičiavimas, įrašai dienoraštyje)
- Žaidimai „parduotuvė“, „paštas“, „gydytojas“ (komunikacija, problemų sprendimas, matematika)
- Eksperimentai su vandeniu, „moksliniai“ bandymai ir paprasta fizika namuose
- Įvairūs stalo žaidimai, lavinantys žodyną, logiką ar pastabumą
- Išvykos į gamtą, susietos su pažinimu ar įvairių daiktų rinkimu (akmenėliai, kaštonai ir pan.)
Technologijos šiuolaikinių vaikų pasaulyje užima tokią pat vietą kaip knygos ir konstruktoriai. Rinkdamiesi kokybiškas programėles, skaitmeninius žaidimus ar internetinius kursus galite patrauklia forma priartinti ir sudėtingesnes temas. Tarp populiarių programėlių – Duolingo (kalbos), Khan Academy (matematika, gamtos mokslai), Scratch ir Code.org (programavimo pagrindai) bei įvairūs loginiai žaidimai planšetėms. Skaitmeninės didaktinės priemonės vis dėlto neturėtų būti fizinio mokymosi pakaitalas, o tinkamas paįvairinimas.
4. Rutina, laiko planavimas ir motyvacija
Vaikai, kurių pareigos yra reguliarios, geriau susikaupia ir ilsisi. Aiški mokymosi tvarka padeda mažinti stresą – vaikas žino, kada darys užduotis, kada turi laiko žaidimams ir kada gali pailsėti ar pažaisti. Sistemiškumas yra prokrastinacijos prevencija ir skubotų darbų paskutinę minutę prevencija.
Rekomenduojame mokymuisi skirti popietinius blokus, po kurių paprastai seka laikas žaidimams ir judėjimui. Vyresni vaikai turėtų vesti savo planuoklį arba tvarkaraštį.
5. Darbas su klaidomis
Baimė suklysti dažnai kyla iš patirčių namuose, kai per daug akcentuojami pasiekimai ir nepriekaištingas rezultatas. Praktikoje tai reiškia: niekada nenuvertinkite vaiko dėl vienkartinės nesėkmės. Paaiškinkite, kad net suaugusieji dalykų neišmoksta iš karto.
Paverskite klaidą iš tabu į įprastą temą. Padėkite vaikui analizuoti klaidas. Klauskite „Ką kitą kartą pabandytum daryti kitaip?“. Rezultatas nėra perfekcionizmas, o gebėjimas nepasiduoti ir eiti toliau pakelta galva.
6. Dažniausios tėvų klaidos ir kaip jų išvengti
Viena dažniausių klaidų – neadekvatus spaudimas – dideli lūkesčiai, nuolatinis lyginimas ar spaudimas būti be klaidų dažniausiai demotyvuoja, kelia nerimą ir priešinimąsi. Vaikas nėra mažas suaugusysis – jo mokymosi tempas ir stilius ne visuomet sutampa su mūsų lūkesčiais. Atminkite: įvertinimas turėtų ateiti už pažangą, o ne už tobulą rezultatą. Stenkitės negrasinti bereikalingomis bausmėmis dėl prastų pažymių ar lėtesnio tempo.
Neperkraukite vaiko. Per daug būrelių, namų darbų ar nerealistiški lūkesčiai gali varginti vaiką. Motyvacijos dalis – išmokyti vaikus tinkamai ilsėtis, planuoti laiką ne tik pareigoms, bet ir žaidimams bei sportui.
Nebandykite būti tobuli. Ieškokite su vaiku naujų kelių, kartu švęskite sėkmes ir nebijokite klysti.